Losing my religion

Šiais metais labai anksti pajaučiau rudenį. 

Pirmiausia jis man apsireiškia tuo kvapu, pranešančiu, kad jau laikas. Laikas keistai jaukiai nuotaikai, kažko neapibrėžiamo ieškojimui, laukimui, nostalgijai, (dainuojamai) poezijai, pašnekesiams ir arbatai. O šitas ruduo kitoks. Negaliu sakyti, kad gražesnis ar geresnis. Negaliu pasakyti ir kad negražesnis. Kitoks.

Daug pokyčių. Jokių nostalgijų. Jokių mykolaičių ar kernagių. Jokios žalios arbatos. Mokausi būti viena. Eiti į paskaitas. Į teatrą. Pasivaikščioti. Ir grįžusi nepasakoti, kaip sekėsi. Ir net nerašyti.

Tik tas kvapas, spalvos, lietus ir rūkas primena, kad dabar - mano metas.

Renkuosi savo išpažintis.