Losing my religion

Šiais metais labai anksti pajaučiau rudenį. 

Pirmiausia jis man apsireiškia tuo kvapu, pranešančiu, kad jau laikas. Laikas keistai jaukiai nuotaikai, kažko neapibrėžiamo ieškojimui, laukimui, nostalgijai, (dainuojamai) poezijai, pašnekesiams ir arbatai. O šitas ruduo kitoks. Negaliu sakyti, kad gražesnis ar geresnis. Negaliu pasakyti ir kad negražesnis. Kitoks.

Daug pokyčių. Jokių nostalgijų. Jokių mykolaičių ar kernagių. Jokios žalios arbatos. Mokausi būti viena. Eiti į paskaitas. Į teatrą. Pasivaikščioti. Ir grįžusi nepasakoti, kaip sekėsi. Ir net nerašyti.

Tik tas kvapas, spalvos, lietus ir rūkas primena, kad dabar - mano metas.

Renkuosi savo išpažintis. 

Tikrai nuotykių parkas

Ekstremalių išbandymų metas arba pusdienis Belmonto pramogų parke. 

Pliusai. Nuolaida, jei iki 13 h pasakai slaptažodį Belmonte pigu. :}

Nuostabi vieta gamtoje. Ir ant žemės, medžiuose gali mėgautis gražiausia panorama.

Atskiros trasos vaikams ir suaugusiems. 

Laiko duota 2,5 val., bet to pakanka, jei neketini jemti Juodosios trasos. 

Adrenalinas. Adrenalinas ir dar kartą adrenalinas. 

Bet šiaip trasos nėra labai sunkios, nors, pasak prižiūrėtojų, sunkesnės nei Labas nuotykių parke. 

 

Minusai. Iki parko nevažiuoja joks viešasis transportas. Teko tranzuoti. Pasekmė - adrenalinas, suplyšę batai ir iš vietos pasislinkęs pėdos kaulas.

Vieta, kur pasirašai sutartis ir kur prasideda parkas, nesutampa :} Reikia truputį paėjėti. Bet gal čia minusas, o apšilimas. 

Daugiausia krūvio tenka rankoms, o tai mano silpnoji vieta. Minusas už tai :} 

Du prižiūrėtojai. Tik du prižiūrėtojai, nors parkas nemažas. Ir jiems nelabai rūpi pramogautojai. 

Parkas vaistinėlę turi tik ten, kur pasirašai sutartis, bet ne ten, kur jos gali netikėtai prireikti. Net elementariausio vandens negali pasiūlyti. Ir jie nežino, kaip suteikti medicininę pagalbą. Bet po manęs turėtų tuo susirūpinti :D

Patarimas ir priminimas sau. Klausyti parko prižiūrėtojų. Jei jie sako, kad reikia įveikti trasą neskrendant, taip geriau ir padaryti. Čia savarankiškumas gali nuvesti iki GP ligoninės. Aiškinimas, kad atsitrenkei į medį ir praradai sąmonę, kelia juoką.

Išvados. Dar kartą eičiau, nors ir bambėjau dėl trasų, laisvo kritimo visai nenorėjau. Bet eičiau tik užbaigti Raudoniosios trasos ir skridti 333 metrus.

Kartą Kaune

Kadangi Kaunas turi vieną didelį pliusą - Aušrytę, tai prieš darbą sumaniau tą pliusą aplankyti. 

Labai norėjau į IX fortą, bet tas sugalvojo būti originalus ir antradienį neveikti. Bet diena nei kiek nebuvo prastesnė :} 

Pirmiausia pakilom į Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios (didžiausia monumentalios architektūros bazilikinė bažnyčia Baltijos šalyse) apžvalgos aikštelę, kur turėjo atsiverti Kauno panorama. Ji ir atsivėrė į visus rajonus. Tik ne į senamiestį. Didžiausią įspūdį paliko debesys :} Įvertinimui: 

Aplankėm Tado Ivanausko zoologijos muziejų (tik 3 studentiški pinigai). O pamatyti tikrai yra ką. Kolekcija stulbinanti! Kaip mažas vaikas ėjau nuo vitrinos iki vitrinos ir žavėjausi beveik viskuo. Minusą rašau tik marinuotiems kaspinuočiams su užrašais iš žmogaus skrandžio / iš šuns skrandžio. Ir dar vienas minusas už sausakimšas vitrinas. Kai kuriems gyvūnėliams tikrai reikia daugiau erdvės :} 

 Linksmosios pėdutės:

Šitos gegutės Sigitai. Prisiminiau mūsų sesijos karštinę ir dar kartą prisijuokiau :} Gliumokšnis :}

Galiausiai! Tsssssssss. Prajuokino aprašas: Tamsieji tigriniai pitonai yra taikaus būdo, ramūs ropliai, todėl juos dažnai naudoja estrados atlikėjai. Minta beždžionėmis, graužikais, paukščiais <...>. Sveria iki  150 kg, ilgis - 7-8 m. Kaip sau norit, bet jis man į taikų gyvūną nepanašus.

P. S. Vakar buvau laiminga :}

Highway to hell

Pastaroji savaitė buvo beprotiška.

Grįžau į Vilnių sužinoti, kad neįstojau į TK {nuojauta}. Buvau tam nusiteikus, bet vis tiek kelias dienas praverkiau ir visiems iš eilės nervus gadinau. Per visa tai susidariau naują gyvenimo planą (visai vykusį, beje), kurį vėl sugriovė VU, kai parašė, kad privalau atnešti dokumentus į magistrą iki kitos dienos 12 val. Mat VU sistema nesugebėjo apdoroti mano duomenų. Kaip sako L, būtų čia Amerika, tai jau teisčiausi pinigus už moralinę žalą. Bet visai nedžiūgauju, kad būsiu magistrantė {dar vienas puikus lietuviškas bruožas - kai gerai, ieškau, kas galėtų būti blogesnio}. Dar labiau neapsidžiaugiau, kai pamačiau tvarkaraštį. Au mai, visokie holvoetai, ryvitytės. Jau sukūriau planą, kaip bandysiu vengti kitų dėstytojų ir iš dviejų blogybių pasirinksiu mažesnę. Sėkmės man. 

http://www.flf.vu.lt/assets/files/TVARK_2012ruduo/TAIKKA_2012ruduo.pdf.

Ir dar sėkmės man naujame darbe. Įsidarbinau ten netyčia. Nuėjau ne į tą restoraną, išsikviečiau direktorių ir ėmiau aiškinti, kad jis mane į pokalbį kvietė. Sako nekviečiau, bet pasikalbėkim. Ir priėmė į darbą. Tik dar spyriojuos ir nepasirašau sutarties. 

Šią savaitę apturėjau nemažai pirmų kartų. 

Nauja organizacija - UP (http://unusual-projects.lt/intro.php), Žalieji ežerai (su  Neringa ir įdomiais jos draugais), Muzikos rūsys ir loftas senamiesty (su N ir jos draugu D, kurį sugebėjau vos pamačius įsisvaigti), TV bokštas (su Deividu): 

Ryto atradimas - Placebo.

Šios vasaros citata MOKĖKIME GYVENTI IR DŪŽTANČIOSE FORMOSE tapo šūkiu. 

Berlin. Poor, but sexy.

20012 06 21-25. Tiek laiko buvau Vokietijos sostinėje. Vokietija - didžiausia pagal gyventojų skaičių Europos šalis (~81,8 mln. gyv.). Pagal BVP dydį – ketvirta pasaulyje ir yra laikoma viena turtingiausių ir ekonomiškai pajėgiausių šalių pasaulyje.

Milžiniškas miestas {kiek per didelis man}. Kultūrų, tautybių, žmonių mišinys. Netvarkingas. Pilnas policijos. Suskirstytas į turtingųjų ir vargšų dalis. Žmonės kiek arogantiški. Sunkiai įmanoma susikalbėti kita kalba nei vokiečių (net muziejuose nemažai eksponatų aprašomi tik vokiečių kalba).

Vis dėlto... 

Berlynas -  miestas, kuriame neįmanoma atsistebėti architektūra. Hitleriui beveik pavyko pastatyti Romą. Brandeburgo vartai: 

Katedra: 

Neptūno fontanas: 

Nepasiklysti laaaabai padeda televizijos bokštas: 

Mieste pilna grafičių ir tagų: 

"Berlynas neturi kur kišt pinigų, tai stato tokias nesąmones kaip šitas bankas ir visą f***** meną" (Leo):

Klaidi lietuvėms Berlyno metro schema, kurioje "atsispindi vokiška tvarka" (miestą galima apvažiuoti per valandą; kiekvienai daliai skirta apie 15 min):

Homoseksualų paradas: 

Poor, but sexy city! {pareiškė Berlyno meras ir žygiavo gėjų priešakyje}. 

Laaaaabai keista, nes šalia valstybių vėliavų dažnai kabėjo ir šita vaivorykštė. 

Didžiausią įspūdį padarė Berlyno siena.  Kareivis, pirmasis kirtęs sieną:

Vokietija (bent jau nemaža dalis) stengiasi pamiršti Hitlerio darbelius ir "kompensuoja" žalą milžiniškais paminklais: 

Ir labai atviromis nuotraukomis, liudijimais Nacionaliniame istorijos muziejuje. 

.........................

Linksmoji dalis. 

Vaizdas pro mūsų gyvenamąją vietą: 

Mano džiaugsmui - Fassbender & rausch šokoladinis menas: 

Linksmi įspėjimai, kurių neįmanoma nepastebėti: 

Visada pravartu žiūrėti po kojomis :}

Pabaigai - Leo užrodyta daina. {Klipo geriau nežiūrėti}

Išvados. Misija įvykdyta. Berlyno siena pamatyta. Vokiškas alus paragautas (gėris), vokiškas vynas taip pat išbandytas (nepatikti).  Naktinis miestas ištirtas. Pabuvau visose žymiausiose vietose. Pamačiau ir tai, ko paprastai nemato turistai. Susipažinau su vokiečiais-bedarbiais-istorikais-menininkais.  Sužinojau, ką reiškia būti couchsurfer'e. Ir karts nuo karto  jaučiausi tikrai maža. Gaila tik, kad nespėjau visur, kur norėjau. Neparagavau tradicinių patiekalų. Ir nepabuvau nei minutėlės viena. 

Challenge accepted!

Kodėl aš juos myliu

Vyrus lengviau mylėti tik tada, kai jie svetimi, kai juos galima barti arba jie tampa prisiminimais.

Man patinka svetimi vyrai. Tie, kurie dar nematė manęs be makiažo. Kurie dar negirdėjo manęs bambančios dėl pinigų stygiaus. Kurie dar niekada nebuvo nusibodę ar trukdę vonioje. Svetimi – tai tie, kuriuos įsimylime pakeliui į namus. Kaip peteliškės: žavūs, galantiški, vienadieniai. Man patinka vaidinti femme fatale. Ir labai myliu svetimus vyrus dėl to, kad jie tuo dar tiki. Negailėdami aplodismentų.

Kartais man patinka ir savi vyrai. Tie, kurie pažįsta mano flanelinius marškinius ir žino, kurią kūno dalį maudžia po darbo. Tie, kuriuos galiu apibarti dėl neišneštų  šiukšlių. Juk aš labai mėgstu būti ragana. Bet kai savi vyrai išvažiuoja, pasidaro labai liūdna. Pirmą dieną džiaugiuosi, kad namai tvarkingi ilgiau nei penkias minutes, o paskui... Paskui nebūna ant ko rėkauti.Tada lieka tik susisupti į apklotą ir žiūrėti filmą, kuris būtinai baigiasi vestuvėmis. Ir pabaigoje nubraukus ašarą išsiųsti žinutę: Aš pasiilgau tavęs...

Yra ir tokių, kurie vėl tapo truputį svetimi. Kai vyrai lieka prisiminimais, labai paprasta apie juos galvoti tik gerai. Netyčia susitikę šiek tiek droviai nuleidžiame akis: Taip, tada tokie kvaili buvome. Kaip galėčiau nemylėti tų, kurie padovanojo pirmąjį svaigulį ir puikiausius praeities nuotykius?

Tačiau labiausiai man patinka toks, kuris virsta Vieninteliu. Toks, kuris priverčia dar kartą tapti Moterimi. Ir šįkart iki galo. Vyras, apie kurį galiu pasakyti: mano patinas. Mano žvėris. Toks, kuriam galiu rašyti knygas. Kuriam noriu nešti į lovą kavos. Kuriam įsigeidžiu gimdyti vaikų. Kurio buvimą šalia galiu pajusti iš kvapo. Iš netikėto savo kūno virpėjimo. Toks, kurio ilgiuosi vos išgirdusi banaliai romantišką dainą. Šalia kurio nebenoriu būti protinga, nes trokštu tapti tik instinktams paklūstančiu žvėrimi. Kaip gaila, kad tai dažniausiai baigiasi nei šiaip, nei taip: flaneliniais marškiniais ir barniais. Arba prisiminimais.

Būna ir tokių, kurie šiaip gražūs pažiūrėti. Populiarūs charizmatiški berniukai, kurie, pasak rašytojo Oscaro Wilde‘o, žiemą turėtų būti šalia, kad primintų vasaros gėles. Tokiems, apsvaigintiems savo populiarumo, norisi atlaidžiai šypsotis arba švelniai paglostyti galvelę, kai nusiminę patempia lūpą. Tokie vyrai panašūs į mažus vaikus, kurių net nederamai išdykaujančių negalima nemylėti. Kaip apmaudu, kad jie pasensta.

Būna ir draugų. Jie ateina į svečius, tada aš jiems įpilu alaus, paruošiu vakarienę, kartais leidžiu pernakvoti. Su šitais galima kalbėtis apie viską, gal net apie kitus vyrus. Mylėjimas, tas nervingas jaudulys kelnėse, yra piktybiškai linkęs praeiti, o draugauti galima visą gyvenimą. Draugai niekada iki galo netampa nei savais, nei prisiminimais. Bet jie visada ten, kur tikiuosi, kad bus – jie šalia, kai man reikia. Myliu savo draugus.

Myliu ir savo gėjus. Jais pasitikiu labiausiai. Jie niekada nesijuokia iš mano mažų moteriškų problemų. Jie visada nuoširdumu atsako į nuoširdumą. Jie nesmerkia, kai imu krėsti akivaizdžias nesąmones. Ir niekada neglumina vyrišku solidarumu, kai noriu negražiai apkalbėti svetimus, savus ar prisiminiimus. O mano savarankiškumas jų netrikdo. Pasak poeto Charleso Baudelaire‘o, mylėti protingas moteris – homoseksualisto malonumas. Štai mes ir mylime vieni kitus.

Myliu tuos, kurie kuria. Jų dažniausiai nepažįstu, bet myliu, nes jie be atodairos aukoja save, kad man būtų geriau gyventi. Man ir visiems kitiems, kurie klauso, mato, skaito. Be šių tiesiog negalėčiau gyventi. Be šitų būtų sunku išmokti mylėti kitus...

U. Barauskaitė

Šiandienos laimikiai - du kitokio kino filmai.

„Nebūk įdomus, ok?“ arba Artimos šviesos (Low lights)

„Prisiminimai yra nuostabus dalykas, jei nereikėtų prisiminti praeities“ arba Prieš saulėlydį (Before sunset)

Labas rytas, jau ne studente :}

Šiandien laikas slenka taip, kad net vėžlys jį aplenktų. 

Nesuprantu, kaip jaučiuosi. Rytoj BD gynimas, lyg ir turėčiau panikuot, bet to nedarau. {O keista.}

Mano Kauno dienos su Aušra, Dariumi, Bartu ir Eglute, Smells like teen spirit ir Highway to hell (ačiū nepažįstamajam, sutikusiam sugroti) ir KARMA.

{Kauno geležinkelio stotis. Aš kasininkei: -Studentišką namo. 
Kaunas nėra mano miestas, bet nuostabių vietų ir ten atrandu.}

<...>Pasensti tada, kai prisiminimai tampa svarbesni už svajones <...>

<...> nes kas gali būti sunkiau, nei parašyti bakalaurą? Ogi padaryti turinį. <...>

Užpildyti. Nors ir nesuprantu, ką.

[Your faith walks on broken glass

And the hangover doesn't pass

Nothings ever built to last

You're in ruins]

Nusprendžiau žymėtis filmus, kuriuos galėčiau atėjus tinkamam laikui žiūrėti dar (dar ir dar) kartą. Vakar, norėdama pasislėpti nuo recenzijos rašymo, žiūrėjau „Valandas“ (The Hours). Pirmąkart paliko didesnį įspūdį, bet ir šį kartą sužavėjo taip, kad kai tik BD nulips nuo mano galvos, perskaitysiu „Ponią Dalovėj“. 

NetikėtkadneįmanomaNetikėtkadneįmanomaNetikėtkadneįmanoma.

<...> Nes kai apsireiškia Praeitis, nieko gero nelauk. <...>. Ir visai nesvarbu, kokiu pavidalu. Kvapu. Daina. Vieta. Žmogumi. (2008 08 31)

Jau seniai kankina egzistencinės bėdos, bet netyčia atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje (gerai jau, T feisbuko profily), kuris kaip tyčia rėkė „Paklausk savęs“. Pasakyta - padaryta. Tik užduotis sunkesnė, nei maniau. 

Be penkių minučių (nebe)studentė, dukra, sesuo, draugė, nepažįstamoji ir dar velniai žino kas. <O kas esu iš tikrųjų, neturiu žalio supratimo. Kol kas.>

Kiek save atsimenu, visada norėjau turėti gyvūnų prieglaudą :}

Nebesistengiu kalbėti(s), kai niekas neklauso.  

Per sunkus klausimas šiandienai.

Noriu ir  bijau. Meilė.

Per daug ginčytinas klausimas. Šlovės gali ir nebūt, pinigai - paskutinė vieta. Trys viename. Neįmanoma atskirti meilės, laimės ir sveikatos. Neįmanoma.

Be komentarų. Šeima. Namai. 

Suspėti. Arba pametu.

Pirmąkart - neatsimenu. Bet šitą dalyką prisimenu kiekvieną dieną. Tik nemoku Carpe diem.

Pasikeičiu patalynę :} Tada tikiuosi švarių sapnų ir minčių. 

Ačiū, bet nenoriu būti žinoma. 

Darbas. Mokslai. Nauji žmonės. 

Noriu sapno, kuriuo galėčiau gyventi bent dieną. Ir negalvoti būtų visai neblogai. 

Nuoširdumas. Nuoširdumas. Ir, o, stebuklas, nuoširdumas.

Bakalauras. Teisės. Ateitis. Trys dalykai, apie kuriuose galvoju dieną naktį. 

Šiuo metu - baimė ir pinigai. 

Jokios. Visiškai. Gyvenu (?) kaip robotas. 

...............................................................

Ir šiuo metu nr. 1 :}