Kodėl aš juos myliu

Vyrus lengviau mylėti tik tada, kai jie svetimi, kai juos galima barti arba jie tampa prisiminimais.

Man patinka svetimi vyrai. Tie, kurie dar nematė manęs be makiažo. Kurie dar negirdėjo manęs bambančios dėl pinigų stygiaus. Kurie dar niekada nebuvo nusibodę ar trukdę vonioje. Svetimi – tai tie, kuriuos įsimylime pakeliui į namus. Kaip peteliškės: žavūs, galantiški, vienadieniai. Man patinka vaidinti femme fatale. Ir labai myliu svetimus vyrus dėl to, kad jie tuo dar tiki. Negailėdami aplodismentų.

Kartais man patinka ir savi vyrai. Tie, kurie pažįsta mano flanelinius marškinius ir žino, kurią kūno dalį maudžia po darbo. Tie, kuriuos galiu apibarti dėl neišneštų  šiukšlių. Juk aš labai mėgstu būti ragana. Bet kai savi vyrai išvažiuoja, pasidaro labai liūdna. Pirmą dieną džiaugiuosi, kad namai tvarkingi ilgiau nei penkias minutes, o paskui... Paskui nebūna ant ko rėkauti.Tada lieka tik susisupti į apklotą ir žiūrėti filmą, kuris būtinai baigiasi vestuvėmis. Ir pabaigoje nubraukus ašarą išsiųsti žinutę: Aš pasiilgau tavęs...

Yra ir tokių, kurie vėl tapo truputį svetimi. Kai vyrai lieka prisiminimais, labai paprasta apie juos galvoti tik gerai. Netyčia susitikę šiek tiek droviai nuleidžiame akis: Taip, tada tokie kvaili buvome. Kaip galėčiau nemylėti tų, kurie padovanojo pirmąjį svaigulį ir puikiausius praeities nuotykius?

Tačiau labiausiai man patinka toks, kuris virsta Vieninteliu. Toks, kuris priverčia dar kartą tapti Moterimi. Ir šįkart iki galo. Vyras, apie kurį galiu pasakyti: mano patinas. Mano žvėris. Toks, kuriam galiu rašyti knygas. Kuriam noriu nešti į lovą kavos. Kuriam įsigeidžiu gimdyti vaikų. Kurio buvimą šalia galiu pajusti iš kvapo. Iš netikėto savo kūno virpėjimo. Toks, kurio ilgiuosi vos išgirdusi banaliai romantišką dainą. Šalia kurio nebenoriu būti protinga, nes trokštu tapti tik instinktams paklūstančiu žvėrimi. Kaip gaila, kad tai dažniausiai baigiasi nei šiaip, nei taip: flaneliniais marškiniais ir barniais. Arba prisiminimais.

Būna ir tokių, kurie šiaip gražūs pažiūrėti. Populiarūs charizmatiški berniukai, kurie, pasak rašytojo Oscaro Wilde‘o, žiemą turėtų būti šalia, kad primintų vasaros gėles. Tokiems, apsvaigintiems savo populiarumo, norisi atlaidžiai šypsotis arba švelniai paglostyti galvelę, kai nusiminę patempia lūpą. Tokie vyrai panašūs į mažus vaikus, kurių net nederamai išdykaujančių negalima nemylėti. Kaip apmaudu, kad jie pasensta.

Būna ir draugų. Jie ateina į svečius, tada aš jiems įpilu alaus, paruošiu vakarienę, kartais leidžiu pernakvoti. Su šitais galima kalbėtis apie viską, gal net apie kitus vyrus. Mylėjimas, tas nervingas jaudulys kelnėse, yra piktybiškai linkęs praeiti, o draugauti galima visą gyvenimą. Draugai niekada iki galo netampa nei savais, nei prisiminimais. Bet jie visada ten, kur tikiuosi, kad bus – jie šalia, kai man reikia. Myliu savo draugus.

Myliu ir savo gėjus. Jais pasitikiu labiausiai. Jie niekada nesijuokia iš mano mažų moteriškų problemų. Jie visada nuoširdumu atsako į nuoširdumą. Jie nesmerkia, kai imu krėsti akivaizdžias nesąmones. Ir niekada neglumina vyrišku solidarumu, kai noriu negražiai apkalbėti svetimus, savus ar prisiminiimus. O mano savarankiškumas jų netrikdo. Pasak poeto Charleso Baudelaire‘o, mylėti protingas moteris – homoseksualisto malonumas. Štai mes ir mylime vieni kitus.

Myliu tuos, kurie kuria. Jų dažniausiai nepažįstu, bet myliu, nes jie be atodairos aukoja save, kad man būtų geriau gyventi. Man ir visiems kitiems, kurie klauso, mato, skaito. Be šių tiesiog negalėčiau gyventi. Be šitų būtų sunku išmokti mylėti kitus...

U. Barauskaitė